Iš pradžių noriu padėkoti visiems beskaitysiantiems šį straipsnį, bei tiems, kurie tapo šio straipsnio dalimi. Labai tikiuosi, jog nors sekundei kiekvienam pavyks nusikelti į tą laiką, kai Jus pačius nešė srovė. Juk apie tai galima kalbėti daug, nes srovių būna kuo įvairiausių: gyvenimo, laimės, meilės, darbo ir dar daug daug kitų, na bet dabar noriu pakalbėti apie draugystės ir nuostabaus laisvalaikio srovę, kai visiems tiesiog gera kartu, srovę, kuri tiesiog užburia ir neša mus tolyn. Būtent šios srovės nešini galėjo pasijusti kiekvienas, kas 2016 metų gegužės 28 dieną buvo kartu.
Būtent šią dieną buvo organizuojamas TPA LS Vilniaus poskyrio ir jiems prijaučiančių narių plaukimas Neries upe. Anksti ryte susirinkę keliasdešimt žmonių, pasiėmę pačios geriausios nuotaikos užtaisą, riedėjome Nemenčinės link. Šis kolektyvas išties nuostabus, nes jame nepaisant amžiaus, lyties, ar socialinės padėties bei statuso, kiekvienas gali jaustis visumos dalimi, kuri yra svarbi ir iš tikro reikalinga. Tad džiugiai nusiteikę atriedėjome Nemenčinės link.
Nemenčinė yra miestas Vilniaus rajone, apie 24 km į šiaurės rytus nuo Vilniaus. Paties miesto vardas kilęs nuo Nemečios upės (dešinysis Neries intakas), kuri teka pro Nemenčinę ir miesto vakaruose įteka į Nerį. Kaip manoma ankstesnioji vardo lytis Nemenčinas buvo slavų įtakos padarinys. Taigi, privažiavus prie upės ties Nemenčinės naujuoju tiltu vyrai iškart ėmėsi darbų, greitai puolė nešti plausto dalis, lentas, suolus ir montuoti plaustus, o tuo tarpu moterys, gaudė rytinės saulės spindulius ant pievutės, nunešdavo gaivaus gėrimo plušantiems vyrams ir grožėjosi jų kolektyviniu darbu, kurio pasekoje turėjome du nuostabius plaustus, kurie bendrai visiems nutarus buvo sujungti į vieną ir papuošti Tarptautinės policijos asociacijos vėliava.
Kas nežinojo, vieno plausto svoris siekia apie pusę tonos, tad vyrams tikrai teko paplušėti, bet rezultatas buvo to vertas. Taip pat buvo pripūsta keletas guminių valčių mūsų vedliams ir šturmanams, bei maistui ir gėrimams, juk gamtoje ir apetitas kitas. Apie 10:50 val. sugūžėję ant plausto nešini srovės pasileidome Vilniaus link. Aplink grožėjomės gamta, saule, upe ir, žinoma, nuostabia kompanija. Drąsuoliai net išsimaudė, o norintys galėjo pasimėgauti ir žūkle, nuo šašlykinės sklido šviežiai užraugto šašlyko aromatas, o už gerą laiką buvo pakelta ir draugystės taurė. Iki Vilniaus Neris teka giliu slėniu, daug terasų, kurios vietomis siekia 50 metrų ir daugiau virs upės lygio, dugnas akmenuotas, tačiau pakraščiuose, na bent jau kur teko išlipti, kojos pasipuošė ir dumblo kauke. Neries srovės greitis priklausomai nuo vietos ir metų laiko gali siekti nuo 0,6 – 1,9 m/s.
Tad nešini srovės praplaukėme upės pašonėje esančias Skirgiškes, Kryžiokus, kurie traktuojami kaip vienas didžiausių kolektyvinių sodų rajonų Vilniuje, Ožkinius – esančius dešiniajame Neris krante, kol apie 19:30 pasiekėme Verkių malūną. Pasipuošę ryškiu įdegiu ir neblėstančia šypsena, vienbalsiai nutarėme, kad tai tikrai ne paskutinis mūsų plaukimas ir tikrai tikimės, jog kitais metais, susirinks dar daugiau nuostabaus ir linksmo bei nuoširdžiai draugiško Vilniaus policijos asociacijos ir jai prijaučiančių narių kolektyvo.
Tad džiugių Jums visiems srovių šią vasarą.