O kas būtų buvę dabar, jei Lietuvos partizanai nebūtų užsinorėję laisvės? Toks klausimas užkirbo TPA LS Utenos poskyrio nariams, kurie suplanuotą dviračių žygį pradėjo penktadienine „įžanga“ Laisvės kovų muziejuje. Ekspoziciją sudaro istoriniai kontrastai (Utenos krašto ir Lietuvos įvykiai 1940-1965 m.). Todėl traukinių stotyje įsiliejant į savo likimo laukiančių to meto „žmonių būrį“ ….užplūsta labai dviprasmiai jausmai. Tik smagu, kad vaikai, pamatę partizanų spausdinimo mašinėlę, ją pavadino „partizanų kompiuterių“… ![😂]()
Vadinasi, juos sėkmingai aplenkė ši istorijos dalis ir galima į viską žiūrėti jų akimis…
O šeštadienio rytą pasukome į Zarasų pusę. Pirmu sustojimu tapo pasirinkta Sartų regioninio parko lankytojų centro ekspozicija, kur tikrai likome nustebinti jos šiuolaikiškumu, interaktyvumu ir informatyvumu, nors viskas sukaupta mažoje erdvėje. Tikriausiai retas žino, kad Sartų ežere 1937 m. buvo pagautas 130 kg, o apie 2005 m. – 56 kg šamas, o 2017 m. pagautas 7,1 kg salatis buvo bandytas registruoti Gineso rekordų knygoje.. ir tai toli gražu ne viskas, kuo buvome čia nustebinti – bet simboliais tai sunku išreikšti… Vėliau stabtelėjome Dusetų dailės galerijoje, kur vėlgi pasisekė, nes užklupę direktorių A. Stauską išprovokavome ilgam pokalbiui apie tą kraštą garsinančius dailininkus, pamatėme Šarūno Saukos ir Nomedos Saukienės bei kitų dailininkų paveikslus.. Atgavę kapą, miško takeliu siekėme Antazavės bažnyčią ir dvarą, Šilo mūšio vietoje atstatytą partizanų žeminę (beje, nesinorėtų ten praleisti net paros), Marimontą – malūno liekanas, apie 500 metų skaičiuojantį 6,44 m apimties Bradesių ąžuolą, Sartų ežero apžvalgos bokštą – į kurį ne visi drįso įlipti…bet nuo grožio vaizdas tikrai gniaužia krūtinę…, Velikuškių piliakalnį.. Pabaigę iššūkius, užsukome į kolegos tėvų namus, kur buvome pavaišinti nuostabia rūkyta žuvimi ir vaikams buvo leista pagauti savo žuvį. Ir visai nereikia mums tos jūros, viską turime šalia..
Visiems žygio dalyviams buvo padovanoti atšvaitukai ant dviračių su TPA logotipu, o asociacijos nariams – dar ir po gertuvę, nes keliaujant troškulys nėra draugas, kurį norisi turėti kelionėje..
Mes už kokybę ir turinį, o tai gauname kiekviename savo renginyje.
O šeštadienio rytą pasukome į Zarasų pusę. Pirmu sustojimu tapo pasirinkta Sartų regioninio parko lankytojų centro ekspozicija, kur tikrai likome nustebinti jos šiuolaikiškumu, interaktyvumu ir informatyvumu, nors viskas sukaupta mažoje erdvėje. Tikriausiai retas žino, kad Sartų ežere 1937 m. buvo pagautas 130 kg, o apie 2005 m. – 56 kg šamas, o 2017 m. pagautas 7,1 kg salatis buvo bandytas registruoti Gineso rekordų knygoje.. ir tai toli gražu ne viskas, kuo buvome čia nustebinti – bet simboliais tai sunku išreikšti… Vėliau stabtelėjome Dusetų dailės galerijoje, kur vėlgi pasisekė, nes užklupę direktorių A. Stauską išprovokavome ilgam pokalbiui apie tą kraštą garsinančius dailininkus, pamatėme Šarūno Saukos ir Nomedos Saukienės bei kitų dailininkų paveikslus.. Atgavę kapą, miško takeliu siekėme Antazavės bažnyčią ir dvarą, Šilo mūšio vietoje atstatytą partizanų žeminę (beje, nesinorėtų ten praleisti net paros), Marimontą – malūno liekanas, apie 500 metų skaičiuojantį 6,44 m apimties Bradesių ąžuolą, Sartų ežero apžvalgos bokštą – į kurį ne visi drįso įlipti…bet nuo grožio vaizdas tikrai gniaužia krūtinę…, Velikuškių piliakalnį.. Pabaigę iššūkius, užsukome į kolegos tėvų namus, kur buvome pavaišinti nuostabia rūkyta žuvimi ir vaikams buvo leista pagauti savo žuvį. Ir visai nereikia mums tos jūros, viską turime šalia..
Visiems žygio dalyviams buvo padovanoti atšvaitukai ant dviračių su TPA logotipu, o asociacijos nariams – dar ir po gertuvę, nes keliaujant troškulys nėra draugas, kurį norisi turėti kelionėje..
Mes už kokybę ir turinį, o tai gauname kiekviename savo renginyje.
