Gegužės 13 d. į „TrenkTuro“ organizuojamą pėsčiųjų žygį pajūriu išsiruošė Policijos departamento poskyrio nariai.
Susirinkome nedidelis būrelis – greičiausiai gąsdino gegužės siurprizai, kai trečiadienį dar velkiesi žieminį pūkinį paltą, o šeštadienį šilta iš pat ryto, dieną sinoptikai žada iki +25.
Kiek žingsniuoti Kuršių nerija, galėjome rinktis pagal ištvermę, ryžtą ar nuotaiką: 12,5 kilometro vienu ypu, 25 kilometrus per pusdienį, 50 kilometrų per dieną, 50 kilometrų per naktį arba 100 kilometrų – per parą.
Mūsų ištvermingiausi, Rasa ir Vytautas, renkasi 25 km per pusdienį, likusieji – 12,5 km vienu ypu.
Beveik nė vienas iš mūsų nebuvo išbandęs tokio žygio, tad kiek nerimavome. Labiausiai dėl to, kad žiniasklaida dar prieš kelias dienas ėmė pranešinėti apie pajūrį užplūsiančias minias žygeivių. Iš tiesų, susirinko daugiau nei aštuoni tūkstančiai.
Pirmas į registracijos vietą atvykęs Vytautas mums dar pakeliui į Klaipėdą vis informuoja, kad oras kaista („Visas striukes palikite automobilyje“), ir žmonių daug.
Baiminamės, kur surasime vietą automobiliui, bet ekipaže turime seną Klaipėdos patriotą Eugenijų, tad mašiną pastatome labai geroje vietoje, netoli senosios perkėlos.
Išlipę pamatome, kad Vytautas teisus: oras įkaitęs, o į keltą plūsta minia. Baiminamės be reikalo, telpame visi. Turėdami laiko apsidairome. Tarp bendrakeleivių daugiausiai jaunimo, šeimų su vaikais, bet yra ir vyresnių, net senjorų.
Užsiregistruojame, gauname žygio žemėlapį, iškeliaujame. Vytautas su Rasa išskuba greičiau, o mes žengiame mėgaudamiesi gegužės saule, gaiviu oru, pakrantės vaizdais. Pasukę geroką gabalą iš kelio, paėėjame link buvusio švyturio, stebime įplaukiančius laivus.
Priėję jūrą, pirmąkart po žiemos išsiauname basi. Jūros vanduo dar šaltas, bet smėlis karštas, tad relaksas išeina puikus.
Trečioji maršruto atkarpa – per mišką. Pakylame gan aukštokai, tad mėgaujamės į jūrą atsiveriančiu vaizdu, saulės įkaitintu pušynu.
Paskutinė atkarpa iki finišo kiek sunkėlesnė, gal kad einame siauroku takeliu, lenkiami dvigubą ar net trigubą atstumą įveikusių žygeivių. Na, bet mūsų tikslas buvo išvėdinti iš plaučių kompiuterių įkaitintą biuro orą, pailsinti atbukusį žvilgsnį, ir tai pavyko.
Atvykę į finišo vietą iš tolo pastebime mėlyną Tarptautinės policijos asociacijos vėliavą – finišą pasiekė kolegos iš Šiaulių poskyrio. Jų būrys didesnis už mūsiškį. Draugiškai apsikabiname, pasidžiaugiame vieni kitais ir pažadame susitikti TPA Lietuvos skyriaus sąskrydyje.
Servo per Amikeco!
